Kartais tenka išgirsti vieną kitą auklėjimo reikšme abejojantį balsą. Girdi, štai šie tėvai buvo visai nemokyti, nežinojo jokių pedagogikos taisyklių, o kokie dori ir geri išaugo jų vaikai! O šit priešingas atvejis - tėvai mokyti, netgi pedagogai, o jų sūnus arba duktė - nesąžiningi, lengvabūdžiai jaunuoliai, tikra našta visuomenei. Taip, tenka sutikti, jog taip atsitinka. Mat, norint išauginti tikrą žmogų, nebūtina turėti didelį pedagoginių žinių bagažą, taip pat nereikia turėti daug laisvo laiko ir specialiai „auklėti" jaunimą. Galima netgi drąsiai tvirtinti, kad vaikai, kuriuos tėvai primygtinai kiekviename žingsnyje „auklėja", nuolat jiems kala galvon, kas „tinka", kas „netinka", netrunka savo pamokymais įkyrėti. Vaikai su tokiu nuolatiniu tėvų pamokslavimu apsipranta ir jo net nebegirdi.
Geriausiai vaikus paveikia pavyzdys ir aplinka. Vadinasi, ne tiek svarbu vaikus nuolat mokyti, šaukti ant jų. Daug svarbiau patiems gražiai, taikiai, dorai gyventi. Pasak D. Pisarevo, „kyla klausimas, ar gali ką nors paruošti gyvenimui toks žmogus, kuris pats nemoka gyventi". Auklėjimą reikia pradėti nuo savęs, nuo savo pačių elgesio peržiūrėjimo. Jei su vaiku kalbėsime grubiai, tai ir jis bus grubus. Jei nuolat ant jo rėksime, jis savo ruožtu rėks ant mažesnių už save. Jei mušime jį, vaikas pasidarys piktas kaip žvėriukas, ims nekęsti mušančio, stengsis jį apgauti, atkeršyti, o, pasitaikius progai, pats muš kitus. Jei, priešingai, apie vaiką labai šokinėsime, lepinsime jį, jis augs nevykėlis, nesavarankiškas, išlepęs. Ir dar: vargu ar sūnus gali išmokti rūkyti ir gerti, jei namie nematys girtų, jei nė vienas tėvų nerūko. Vaikas dar greičiau išmoks meluoti, jeigu matys, kad ir tėvai kiekviename žingsnyje meluoja, sukčiauja, apgaudinėja, nebrangina visuomeninio turto, net grobsto jį.
Nepratinkime vaikų net ir prie mažiausio nesąžiningumo ir neteisėtumo. Jeigu į cirką be bilietų galima įsivesti vieną iki 5 metų vaiką, o vaikui iki 10 metų galima pirkti papigintą bilietą, tai jokiu būdu nesistenkime šios taisyklės kaip nors apeiti. Juo labiau - matant ir girdint vaikams. Net jeigu jūsų dukrai dar tik prieš mėnesį suėjo penkeri, jeigu iš pažiūros ji dar neatrodo turinti tiek metų, vis tiek vardan sąžiningumo nemėginkite jos nusivesti veltui. Reikalaukite, kad ir autobuse jūsų vaikai visada užsimokėtų. Geriau tegul eina pėsti, bet tegul nesipratina pravažiuoti „zuikiais“, o dar blogiau - sukčiauti autobusuose be konduktoriaus. Išugdykite juose supratimą, kad tai žema ir negarbinga.
Jeigu savo aplinkoje dar sutinkame vieną kitą asmenį, nebranginantį visuomeninės nuosavybės, savanaudį, senų pažiūrų žmogų, tai turime neužmiršti, jog ateityje tokių žmonių nebebus. O savo vaikus mes kaip tik ir ruošiame ateičiai. Tad stenkimės apsaugoti juos nuo žalingos nesąžiningų žmonių įtakos, neleiskime tikinčioms senelėms ar kokioms tetulėms žaloti vaikų sąmonės įvairiais prietarais, nepasitikėjimu, abejingumu tarybinio žmogaus kūrybai ir polėkiams. Net jeigu ir patiems tėvams kartais sunku atsisakyti kokio įpročio, jeigu juos iš seno įpratimo traukia bažnyčion, jeigu jie prisirišę prie savo nuosavybės - namelio, daržo ar karvės, jeigu yra patyrę kokios neteisybės iš savo kolūkio pirmininko ar fabriko direktoriaus, tai ir tada jie turėtų daugiau pagalvoti apie savo vaikų ateitį, nedrumsti jų nepagarbiomis kalbomis ir išvedžiojimais, savo nepasitenkinimo ar religingumo išreiškimu, o geriau tokiu atveju patikėti vaikų pasaulėžiūrą formuoti mokyklai.
Mes mylime vaikus ir norime, kad jie tuo pačiu mums atsimokėtų. Vaikų meilė tėvams glaudžiai siejasi su meile Tėvynei. „Tėvynės meilės jausmas žodžiais nenusakomas, mes siejame jį su motinystės jausmu, tėvynė - tai motina mana",- rašo rašytojas M. Prišvinas. Tad ugdykime šį gražų jausmą - meilę mūsų didžiajai Tėvynei.
Ateities žmogus formuojasi jau dabar. Išsilavinęs, sąmoningas, laisvas nuo baimės ir prietarų, harmoningai išsivystęs, fiziškai stiprus, galingų jausmų, stiprios valios ir aštraus proto, visuomeniškas, visuomet pasiruošęs padėti kitam, darbštus ir garbingas - toks turi augti šiuo metu kiekvienas jaunuolis, tikras komunistinės visuomenės narys, išauklėtas pagal moralinį komunizmo statytojų kodeksą. Į tokio žmogaus išugdymą dabar nukreiptos mokyklos, jaunimo organizacijų ir visos visuomenės pastangos. Tėvai yra pirmieji savo vaiko auklėtojai. Jie vaikui yra artimiausi ir betarpiškiausiai jį veikia, tad ir jų šventa pareiga - rimtai žiūrėti į jaunos asmenybės formavimą, atitinkamai tam pasiruošti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.